Wikipedija rašo, jog EMO,tai hardcore punk muzikos substilius, užgimęs jau devintojo dešimtemečio viduryje!!! Keista sužinoti, jog šis stilius taip ilgai buvo kažkur toli nuo mūsų, nes dabar pilna gatvėse vaikštančių keistų paauglių, kurie labiau panašūs į anime veikėjus (įvairių formų plaukai, didelės akys (jas padidina platus juodas apvadas)), nei į tikrus žmones, iš kūno ir kraujo.
Dažnas šiuolaikinio EMO įvaizdis-verkiantis, visų pamirštas ir depresuojantis paauglys, lindintis kampe ir skirestuvo ašmenimis besiraižantis ant vidinės rankos pusės “i love you”. Ar tai normalu?
Man regis NE!!! Juk, bet kuris normalus paauglys džiaugtųsi kiekviena diena, galima pirmąja meile ar šiaip siautėjimu su draugais. Ir tai būtų normalu. Tačiau po truputi normalu darosi būti neaiškios lyties padaru kraujuojančiais riešais.
Man šiuolaikinis EMO substiliaus interpretavimas nėra priimtinas. Yra ir daugiau taip manančių žmonių, tačiau jiems, kaip ir man, nepatinka tik kaikurie šio stiliaus šablonai: pasruvęs ašaromis veidas, nuolatinis savęs gailėjimasis, pjaustomos venos… Tačiau jiems patinka tokia įdomi, ekstravagantiška išvaizda, tad dabar tokie, kurie nešioja tokį stilių, tačiau nedaro tų šabloninių nasąmonių, kurias išvardinau aukščiau, gali save drąsiai vadinti SIN stiliaus atstovais.
Iš nuogirdinių šaltinių sužinojau, jog SIN tai EMO atmaina. Gal ir gerai, kad atsirado tokie, kurie pradėjo gelbėti šią subkultūrą, kad likusi visuomenės dalis neišdėtų jos į šuns dienas galutinai ir neimtų uždarinėti tokios išvaizdos žmonių į draustinius.
O pabaigai senas, tačiau manau geras, mano kažkada sugalvotas EMO enciklopedinis apibūdinimas:
EMO-depresijos ištiktas belytis padaras turintis ašarų liaukų sutrikimų. 
P.S. nuotrauka kiek žiauroka, tačiau štai kaip dauguma kitų stilių atstovų įsivaizduoja šiuolaikinį EMO.
