Ką gi. Pasiekiau tokį brandos lygi, kai nebijau kalbėti apie tai kas buvo, net jei tai skaudina.
Kad ilgai nepilstyčiau iš tuščio į kiaurą, sakau atvirai: po ilgų bandymų, dvejonių ir jausmų proveržių supratau, kad meilė nėra begalinė, kaip kad maniau ankščiau. Daugelis tų, kurie mane pažįsta, pasakytų, kad jiems keista girdėti mane sakančia, o juolab matyti rašančią TOKIUS dalykus. Bet ar verta tylėti, kai nebėra ko nutylėti..?
Taigi, pati pergyvenau siaubingai stiprias jausmų audras ir visiškus štilius, kol galiausiai supratau, kad meilė be atsako tetrunka dvejus metus. Ilgai? Bet juk tai tikroji meilė, kuri atleidžią viską, iškenčia negandas, bet net ji pasiduoda.
Žinoma, visuotinė nuomonė, kad meilė trunka trejus metus, gal ir nėra iš piršto laužta. Pati tuo ankščiau netikėjau. Meilė man atrodė nepalaužiamas, amžinas dalykas, kuris negali žūti. Pasirodo ne.
Tikri išgyvenimai radikaliai pakeitė mano nuomonę ir dabar jaučiu, kad galėčiau, bent iš dalies, pritarti skeptikų nuomonei, kad meilė tėra cheminių reakcijų sukeltų hormonų audrų padarinys.
Dar prieš savaitę negalėjau įsivaizduoti, kad kada nors pajėgsiu parašyti tokį meilę žeminantį, menkinantį ir visas viltis griaunantį “post’ą” , bet dabar aš kitokia. Kitas žmogus, kuriam meilė nebėra gyvenimo tikslas.
Tik nemanykite, kad atsisakau šio jausmo visam laikui. Tikrai ne!!! Tik dabar į jį nebežiūrėsiu taip vėjavaikiškai, saldžiai ir nebematysiu ten to, kas galėtų palaikyti mano gyvybę. O gal… Gyvenimas viską parodys.
Tad… Apibendrindama savo padriką rašliavą noriu pasakyti-meilė yra, bet ji gali baigtis.
