Gitara
Aplink kvepia šlapiu akmeniniu grindiniu. Senų namų sienos, jau aptrupėjusios, apjuosusios siauras gatveles. Kažkur iš už kampo sklinda švelnus gitaros brazdenimas. Vėliau pasigirsta gaivus ir švelnus vaikino balsas. Žodžių dar negirdėti…
Išnyru iš savo siauros gatvelės į kiek platesnę. Aikštelės kampe, ant šlapio grindinio sėdi jaunas vaikinas ir braukia per stygas. Tik šešios stygos, bet atrodo, jog grotų visas gitarų orkestras. Kaip stebuklingos sirenų dainos pakerėti jūreiviai, taip aš užburta gitaros skambesio, artėju prie garsų šaltinio. Kuo arčiau tuo viduje šilčiau ir jaukiau…
Pajuntu akis įsmeigtas į mane. Atsimerkiu ir pamatau, jog vaikinas žiūri į mane ir šypsosi lengva, vaikiška šypsena. Nejučia nuraustu, bet apsigręžti ir nueiti neketinu. Nusišypsau ir prisėdu šalia. Lyg skaitydamas mano mintis vaikinas groja toliau.
Besileidžianti saulė jau rausvina dangų, o aš vis dar sėdžiu ant grindinio atsišlijusi į aptrupėjusią seną sieną. Gitaros brazdėjimas nutyla ir suvokiu, jog metas eiti. Pakylu ir nusišypsau jaunajam muzikantui.
Išsiskiriame neištarę nė žodžio. Mus sieja tik gitara…
Liepa 30, 2007 at 00.01
na Justina.. ;] labai grazu ir silta… ;] sis man ypac patiko.. kurinys privercia mane prisiminti… kazkas artimo.. ;] saunuole Justina.. ;]*
Liepa 30, 2007 at 00.01
Aičū Gabriele… stengiuosi rašyti tai, ką jaučiu… :] visada galima suprasti ko man reikėjo ar ką jaučiau…
Rugsėjis 21, 2007 at 00.01
tikras vasariškas dienoraštis. Žodžiai niekad nepasako visos tiesos. ta gitara gali daug reikšti. bet manau, kad žinau, ką ji tau tada reiškė.
paprasta ir gražu.