Viena naktyje

Nevalingai pakeliu sunkią užuolaidą, nakčiai užmestą ant lango, kad paslėptų nuo svetimų akių, kad neleistų dalytis sava šviesa su praeiviais. Tik dabar jau nebėra kuo dalytis. Lemputės aptemusios ir šaltos kabo palubėje neskleisdamos tylaus ir raminančio dūzgimo.

Pažvelgiu pro langą į nuošalią gatvę. Ją teapšviečia keli žibintai, nakties tamsoje atrodantys tokie svarbūs. Atėjus dienai, jie tampa bereikšmiais stulpais, užimančiais vietą ant šaligatvio. Jų ryški geltona šviesa sklindanti apibrėžtais apskritimais išryškiną džiūstantį po lietaus juodą asfaltą.

Danguje matyti tik keletas žvaigždžių, bet juk jau vidurnaktis…

Pažvelgiu priešais save. Devynaukštis remiantis dangų.

Tik trys… Suskaičiavau. Trys langai dar nemiega. Lyg švytinčios akys mirguliuoja tamsybėje.

Apsigręžiu. Užuolaida pati išslysta iš atpalaiduoto delno ir vėl nuo manęs paslepia atvėsusį lango stiklą. Atsisėdu lovoje ir tylėdama žvelgiu į tamsą, pertraukiamą automobilio žibintų šviesos, įveikusios net sunkias užuolaidas.

Tylu…

Ramu…

Po truputį vėsta…

Miestas miega. Bet aš-ne.

Gitara

Aplink kvepia šlapiu akmeniniu grindiniu. Senų namų sienos, jau aptrupėjusios, apjuosusios siauras gatveles. Kažkur iš už kampo sklinda švelnus gitaros brazdenimas. Vėliau pasigirsta gaivus ir švelnus vaikino balsas. Žodžių dar negirdėti…

Išnyru iš savo siauros gatvelės į kiek platesnę. Aikštelės kampe, ant šlapio grindinio sėdi jaunas vaikinas ir braukia per stygas. Tik šešios stygos, bet atrodo, jog grotų visas gitarų orkestras. Kaip stebuklingos sirenų dainos pakerėti jūreiviai, taip aš užburta gitaros skambesio, artėju prie garsų šaltinio. Kuo arčiau tuo viduje šilčiau ir jaukiau…

Pajuntu akis įsmeigtas į mane. Atsimerkiu ir pamatau, jog vaikinas žiūri į mane ir šypsosi lengva, vaikiška šypsena. Nejučia nuraustu, bet apsigręžti ir nueiti neketinu. Nusišypsau ir prisėdu šalia. Lyg skaitydamas mano mintis vaikinas groja toliau.

Besileidžianti saulė jau rausvina dangų, o aš vis dar sėdžiu ant grindinio atsišlijusi į aptrupėjusią seną sieną. Gitaros brazdėjimas nutyla ir suvokiu, jog metas eiti. Pakylu ir nusišypsau jaunajam muzikantui.

Išsiskiriame neištarę nė žodžio. Mus sieja tik gitara…

Žvilgsnis

... Einu gatve. Lyja. Sunkūs lašai leidžiasi žemyn ir krisdami sukuria simfoniją, kurią išgirsti gali tik senas gatvės muzikantas, net tokiu oru stoviniuojantis gatvėje su akordeonu. Sugrubę nuo šalčio pirštai sunkiai maigo klavišus. Klavišai pageltę nuo laiko tėkmės, kuri nieko nesigaili… Ne pirmą lietingą vasarą jie mato.

Muzikanto veidas išduoda jo amžių. Kaktoje susimetusios gilios raukšlės, o praeiviams įmetus keletą monetų į apdriskusį akordeono dėklą, prie akių atsiranda kitos vagelės. Bet šios nesendina ir nebjauroja vyro veido. Jos jį puošia!

Už sunkių vokų slepiasi akys. Jos nuolat keičia spalvą. Per kelias akimirkas nuo vaiskaus dangaus mėlio, iki bespalvio vandens. Tokios tyros akys. Kupinos laimės…

Daugelis pagalvotų: “O kogi čia džiaugtis? Juk lyja, šalta…”. Aš ir pati nežinau, kodėl senukas šypsosi. Jis vis linksmiau groja, o lietus ima smarkėti. Vyras lyg skatindamas lietų groja vis garsiai ir stipriau!

Staiga muzika nutyla ir išvystų kaip akys kyla. Jos žvelgia tiesiai į mane. Matau akių baltymą, išvagotą smulkučių kapiliarų, ir vyzdį. Juodą tašką. Gelmę…

Nejučia nusišypsau. Senuko veidą taip pat papuošia plati šypsena. Nejaučiu lietaus. Tik stoviu ir šypsausi gatvės muzikantui.

Vėl pasigirsta ta pati smagi melodija ir aš pamatau šviesėjantį dangų. Saulės spinduliai vis dar nedrąsiai lenda iš už debesies. Dar kartą nusišypsau senukui, bet šis jau groja nesidairydamas. Lyg paskendęs transe. Pažvelgiu į tolį ir nueinu gatve..