V. Šekspyro 66 sonetas

Jei ne mano mylimos (ir tai sakau be jokio sarkazmo)  literatūros mokytojos skirta užduotis palyginti V. Šekspyro „Hamleto“  monologą su jo 66 sonetu, niekada nebūčiau pamaniusi, kad net visagalis Google nesugebės man jo surasti. Tačiau visgi susidūriau su šia problema ir, manau, dabar mano misija yra paleisti į viešąją erdvę tai, ko tikrai prireiks vėlesnėms kartoms, kad nereikėtų knebinėtis tarp angliškų, lenkiškų ir net olandiškų šio soneto vertimų, kuriuos rasti man, visgi, pavyko.

66

Mirties šaukiuosi širdžia nukamuota,-
Aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta
Ant karžygio lavono kelia puotą,
Kaip niekinama priesaika šventa,

Kaip drabstoma purvais Garbė auksinė,
Kaip jungą velka Laisvė išdidi,
Kaip mėtos Gėda dvokiančiam šiukšlyne,
Kaip kilnūs ryžtai smaugiami širdy,

Kaip dūsta didis talentas vergijoj,
Kaip spardo mulkis meno stebuklus,
Kaip pataikauja Gėris nebylus
Išpuikusios Niekšybės despotijai…

Aš mirt geidžiu, aš neturiu jėgų,-
Tiktai tave palikti man baugu.

Na štai. Viliuosi, šis įrašas tikrai kam nors anksčiau ar vėliau pravers, nes ne visada po ranka voliojasi Šekspyro sonetų rinkinys, o į biblioteką eiti tiesiog sutrukdo įsismarkavę rudeniniai lietūs.

P.S. čia pateiksiu ir angliškąjį šio soneto variantą, nes žinau, kad visada atsiranda tokių, kurie ima peikti vertimą, bet tokiems tegaliu pasakyti: „manai gali geriau?“

66

Tired with all these for restfull death I cry,
As to behold desert a beggar born,
And needy nothing trimmed in jollity,
And purest faith unhappily forsworn,
And gilded honour shamefully misplased,
And maiden virtue rudely strumpeted,
And right perfection wrongfully disgraced.
And strenght by limping sway disabled
And art made tongue-tied by authority,
And folly (doctor-like) controlling skill,
And simple truth miscalled simplicity,
And captive good attending captaip ill.

Tired with these, from these would I be gone,
Save that to die, I lieave my love alone.

P.P.S. šį vertimą paėmiau iš kaži kokios knygos, kurią pasiskolinau iš bendraklasės, kad galėčiau atsišviesti tiek, kiek man reikėjo, kad padaryčiau namų darbus, tad teatleidžia man vertėjas ar vertėja, bet aš nežinau, kas jis ar ji buvo, tačiau besąlygiškai dėkoju už tokį nelengvą darbą.

Kas tie EMO 2. Atsakymas.

Belieka tik žavėtis tuo, kokią nenumaldomą grandininę reakciją sukėlė mano straipsniukas apie EMO, parašytas daugiau nei prieš metus.  Žavėtis galiu vien todėl, kad nematau prasmės verkti ar graužtis nagų.

Susidarė toks įspūdis, jog visi komentatoriai nori priversti mane ištrinti tai, ką parašiau. Žinoma, galėčiau tai padaryti, bet neketinu, nes tai mano nuomonė ir aš turiu teisę ją reikšti viešai.

Ar vienaip, ar kitaip, atsiprašau tų, kurie nesuprato mano straipsnio tikslo- išsakyti tai, ką manau ir šiek tiek pašiepti tuo metu įsibujojusią subkultūrą, tapusią mada. Mane tuo metu piktino žmonės, išsiGOOGLE’ine nuotraukas, kuriose nusifotografavę tikrieji EMO ir įsikėlę jas kaip savas į plačiai „vartojamą“ pažinčių portalą (jo vardo neminėsiu, nes jis ir taip gerai žinomas).  Norėjau lengvai šaržuoti tai, kas tuo metu buvo tapę liga.

Dar vienas ir, manau, esminis dalykas, yra tai, jog aš, rašydamą tą straipsnį, NESIRĖMIAU apklausomis ar faktiniais šaltiniais tiek, kad sugebėčiau parašyti objektyviai. Bet to ir neketinau daryti. Tad tikrai nesutinku ir nepriimu kritikos iš tų žmonių/lankytojų/komentatorių, kurie atvirai reiškia pasipiktinimą mano nuomone. Sutinku, kad Jūs turite visas teises parašyti savo nuomonę, bet nemanau, kad verta visą savo įtūžį nusistovėjusioms visuomenės normoms, kurios tiesiog negali pakęsti „kitokių“ (tai sakydaa turiu galvoje savotiškų, išsiskiriančių iš pilkos masės) žmonių, išlieti ant manęs. Suvokiu, jog tapau žaibolaidžiu Jūsų nuomonei ir pasipiktinimui, bet nesutinku su tuo, nes straipsnyje nerašiau, jog ketinu apšviesti visus ir papasakoti, kokie iš tiesų yra tikrieji EMO.

Ir dar, norėčiau pasakyti jau dabar, kad vėliau nekiltų nesusipratimų- nepakęsiu įžeidinėjimų ir necenzūrinių žodžių tiek mano adresu, tiek apskritai. Viliuosi, kad daugiau tokių komentarų nesulauksiu, antraip jie bus trinami. Negadinkite man nuotaikos, aš negadinsiu jums.

Ačiū.

P.S. gal ir be reikalo čia skundžiuosi, juk kiekvieno „blog’erio“| svajonė yra sulaukti šūsnies komentarų po savo parašytu „post’u“.

P.P.S. tokį straipsnio pavadinimą pasirinkau vien tam, kad atkreipčiau dėmesį visų tų, kuriems įdomu.

„GIMNAZISTAI“ :)

Kadangi turiu garbės dalyvauti seniai užgimusios, tačiau vėliau pamirštos ir štai, dabar vėl prisikėlusios, laidos „Gimnazistai“ kūrime, manau, turiu teisę ir ją šiek tiek pareklamuoti (nors vargu ar mano atsiliepimai apie užsiėmimą, kuris dabar sukelia daugiausiai emocijų, galėtų būti traktuojami kaip reklama).

Taigi, nuo ko viskas prasidėjo?

O tai nutiko labai seniai, bene prieš dvi dešimtis metų, kai LTV televizijoje dirbę žmonės suprato, jog jaunimui reikia paramos iš kažkur. Nieko keisto. Juk Lietuvoje tuo metu buvo persitvarkymų ir permainų pradžia, suaugusieji nebeturėjo laiko prieti prie vaikų, o, juolab, ieškoti būdų su jais bendrauti, nes patys buvo paskendę sovietinėje rutinoje ir baimėje. Ši laida pažvelgė į paauglių problemas, kurios jiems neduodavo ramybės. Nieko stebėtino, juk problemų paaugliai turėjo tada, turi dabar ir neabejotinai jų turės ateinančios kartos.

Vėliau ši nuostabi laida, deja, dingo iš eterio. Bet, neverta nusiminti, nes viena entuziastinga moteris, buvusi „gimnazistė“ suprato, jog paauglių problemos nesikeičia bėgant laikui, ir nusprendė šią laidą prikelti kaip feniksą iš pelenų.

Kadangi šiuo metu Lietuva taip pat išgyvena ne pačius geriausius laikus, o informacinių technologijų pilname pasaulyje tarp žmonių ir net šeimos narių atsirado ,švelniai tariant, praraja, ši laida turėtų priversti tą prarają panaikinti.

Taigi, galiu tik palinkėti mūsų kūrybinei grupei ištvermės, stiprybės, palaikymo iš aplinkinių ir visada žiūrėti į ateitį, kuri spindi gražiausiomis spalvomis. Juk visada galime surasti išeitį, tereikia noro.